No Future

TREČIADIENIS, RUGSĖJO ..

Mergiočių nėra mokykloje. Man tai nepatinka. Jaučiuosi išduotas - kodėl jos man nieko nesakė?
Per pamokas sėdžiu vienas ir vaikščioti tenka vienam, niekas manęs neužstoja ir neapgina (oi ne, nenoriu būti apgintas trijų panų). Gerai dar, kad klasiokai nepuola. Tiesiog palieka ramybėje.
Per pamokas keletą kartų tyčia atsakau klaidingai. Kad negalvotų, jog aš toks jau protingas. Iš tiesų, jokio proto čia nereikia. Prisimenu save, dar visai neseniai, aš sėdžiu lovoje sukandęs dantis iš skausmo, nusitvėręs vadovėlį, ir skaitau, kemšu į galvą visokius sinusus bei kosinusus, kol labai įsijautus skausmas išnyksta ir lieku vienas su daugybe tokių dalykų kaip difrakcija, interferencija ir židinio nuotolis. Todėl dabar man tikrai negali būti sunku. Skausmas - geriausia priemonė mokytis.
Fizinis. Aš su kitais vaikinais. Palaukiu, kol jie persirengs. Visi jau susirinkę stadione, kai aš ateinu. Mūsų klasė žais su kita klase, paaiškėja. Gal šiandien ir man pavyks prisijungti?
Kita klasė tyčiojasi iš mūsiškių. Dėl manęs.
- Galvojot, mes jį kvietėm?? - rėkia Rudis.
- Tegul žaidžia, - žvengia kiti.
Kartais galvoju, kad labiau norėčiau būti protiškai atsilikęs. Tada bent nieko nesuprasčiau ir man būtų vienodai.

Rungtynės prasideda.
Taigi. Aš žaidžiu futbolą, vadinasi. Tikrą futbolą. Nesvarbu, kad tik stoviu netoli savo komandos vartų ir žiūriu, kaip vaikinai spardo kamuolį. Aš irgi žaidėjas.
- Nestovėk čia, - įsako mūsų vartininkas, Šinšila.
- Kodėl?
- Nėra reikalo, geriau eik pažaist su jais.
Skubu link priešininkų vartų, kur verda kova. Ne, negaliu bėgti, iškart pritrūksta oro. Sustoju, kad normaliai atsikvėpčiau.
Kamuolys rieda į mane. Tiesiai į mane. Jį vejasi priešų komandos bernai.
- Toni! - rėkia man Šinšila. - Sustabdyk ir spirk atgal!
Kamuolys atsitrenkia man į koją.
- Spirk!
Jie lekia tiesiai į mane. Prisimenu, kaip susimoviau per fizinį lygiai prieš savaitę. “Smūgiuok keltimi, jei nori, kad kamuolys pakiltų aukštai į orą”, sakė Volis kažkada. Bandau taip padaryti. Dabar. Kitą sekundę priešo puolėjai trenkiasi į mane ir aš krentu. Bet netgi gulėdamas ant žolės matau, kaip kamuolys skrenda virš aikštės ir nusileidžia prie varžovo vartų, kur Rudis taikliai uždirba vieną tašką.
- Šaunuolis, Toni, - sako man Šinšila.
Sėkmės padrąsintas, aš atsistoju ir leidžiuosi ten, kur verda žaidimas. Čia daugiau žmonių, visi laksto, jau sunkiau išvengti susidūrimo ir nesipainioti jiems po kojomis. Nepaisydamas skausmo ir oro trūkumo aš bėgioju paskui kamuolį, netgi atsilaikau, kai vienas tipas iš priešo komandos netyčia man įspiria.
- Atsiprašau.
Vien nuo šito žodžio man pasidaro geriau.
Jie vėl su kamuoliu. Šį kartą niekuo padėti negaliu, išdidžiai pagalvoju, tačiau mūsiškiai ir patys susitvarko.
Nežinau, iš kur kamuolys vėl asiduria prie mano kojų. Abejingai pažvelgiu. Galva sukasi. Turbūt niekada nebegalėsiu kvėpuoti.
Du gynėjai puola mane.
- Spirk! - rėkia kažkas iš mūsiškių.
- Spirk. - tyliai pakartoja vartininkas.
Gynėjai atsargūs, juk egzistuoja taisyklės, nė vienas nenori manęs pargriauti, juo labiau, kad aš ir pats vos laikausi ant kojų.
Vartininkas mirkteli man. Nėra laiko svarstyti, kodėl. Nusivarau kamuolį arčiau ir įmušu gražų įvartį.
Du nulis. Girdžiu, kaip Rudis nusikeikia.
- Rudis pavydi išsigimėliui, - žvengia kažkas iš mūsiškių.
Nusprendžiam baigti žaidimą. Trys minutės iki pamokos galo, reikia dar ir persirengti. Man trūksta oro.
- Gaudyk, Toni! - šaukia Rudis ir man nespėjus net atsikvėpti, spiria kamuolį į mane. Iš visų jėgų.
Dabar vėl guliu ant pievelės, susiėmęs už pilvo, o treneris, jis pasirodė vėliau ir viską stebėjo, dabar jis šaukia ant Rudžio kažką apie atsakomybę už savo veiksmus bei smurtą mokykloje. Ir šneka apie ėjimą pas direktorių ir pats nuveda Rudį ten, paėmęs jam už alkūnės, ir prieš tai sušunka man, kad daugiau kūno kultūros pamokose nesirodyčiau. Visi vaikinai žvengia. Traukia į mokyklą persirengti.
- Kaip tu?
Priešų vartininkas stovi virš manęs.
Turėsiu daug mėlynių, mąstau.
Jis ištiesia man ranką, padeda atsistot. Be reikalo, ir pats būčiau galėjęs.
- Dabar saugokis, - sako. - Per tave Rudis turi nemalonumų.
- Kodėl per mane? Jis pats pradėjo.
- Vis tiek saugokis, - pakartoja jis ir nueina tolyn.

Aš per daug pavargęs, kad važiuočiau į klubą autobusu. Išsikviečiu taksi. Tiesą sakant, labiau būčiau norėjęs kristi į lovą ir gulėti iki kito ryto, bet juk reikia papasakoti klubiečiams, kokį žygdarbį padariau. Visi jie žino, kaip svajoju būti futbolininkas. Kai šiandien ateisiu į klubą, dribsiu ant sofos sakydamas: “Ech, kaip pavargau”. Jie paklaus, kodėl. Tada taip nereikšmingai mestelsiu: “Ai, šiandien kiek per ilgai futbolą žaidžiau, gerą įvartį įmušiau”. O paskui jau jie žavėsis.
Klube beveik visi, išskyrus Elijasą. Pasisveikinu, stengdamasis atrodyti dar labiau pavargęs nei esu. Man atlaisvina vietą ant sofos. Drimbu ten, nusibraukiu įsivaizduojamą prakaitą ir išlemenu:
- Fu, kaip pavargau…
Kai kurie pažvelgia į mane užjaučiamai, tada kalba toliau.
- Kaip pavargau…
Jokios reakcijos. Atsidūstu ir kiek garsiau pakartoju:
- Pavargau, visą dieną žaidžiau futbolą…
- Futbolą? - Karstenas nustebęs pakelia galvą. Kiti žiūri susidomėję.
- Taip, įmušiau puikų…
Tuo metu pasigirsta bildėjimas ir į klubą triukšmingai įžengia Elijasas. Visi sužiūra į jį.
- Sveiki, fabrikų vergai! - sušunka jis. - Ko čia spoksot?!
Apsirengęs jis kaip visada - oranžinės spalvos kombinezonas, ryškiai per didelė juoda striukė, kapišonas ant galvos. Masyvūs kareiviški batai ir nesuvokiama veido išraiška.
Jis ilgai ir garsiai juokiasi. Bando atsisėsti, atsistoja, išsitraukia iš kombinezono kišenės didžiulį veržliaraktį, numeta ant grindų ir vėl atsisėda. Veržliarakčio galas kruvinas. Turbūt nereikia net sakyti, kad Tonis su savo futbolu jau niekam nebeįdomus.
- Ko žiopsot?! - rikteli Elijasas. - Nematėt veržliarakčio?
- Ten ant jo sudžiūves kraujas ar kas? - pasiteirauja Florianas išsigandęs.
Elijasas vėl juokiasi, tada pakartoja besityčiodamas:
- Kraujas, ar kas?
Šiandien tikrai jo nekenčiu.

————————————-
KETVIRTADIENIS, RUGSĖJO …

Pamokos nėra, klasė užrakinta. Draugių taip pat nėra. Aš vienas sėdžiu valgykloje prie stalo ir rašau. Stalų čia daug. Prie vieno susirinkusios fyfos, prie kito - pasikėlę moksliukai, dar prie kito - mokiniai, kurių nepažįstu. Visi kalba apie mane, o kaip gi kitaip, juk aš nenormalus. Jie vis į mane žvilgčioja. Aš nuleidžiu akis į savo sąsiuvinį. Jų žvilgsniai mane trikdo.

Jei mano vietoje būtų Volis, jis išsidrėbtų ir spoksotų į juos pašaipiai. “Jie kalba apie mane? Malonu. Jie kalba blogai? Na ir kas, juk geriau turėti blogą reputaciją nei išvis jokios”, pasakytų jis.

______

Man išvis nereikėjo šiandien ateiti į mokyklą, mąstau.

Rudis stovi priešais mane. Aš vienas. Jis su dviem draugais iš kitos klasės. Jie žvengia.
Mes mušimės, kaip suprantu. Tiedu, matyt, reikalingi Rudžiui apginti.

- Ko nori? - nusisuku ir einu prie durų. Mokyklos koridoriuje jie gal neišdrįs kišti prie manęs nagų?

Vienas iš Rudžio draugų užstoja man kelią. Rudis priena artyn.
- Ką pasakysi, išsigimėli?
Mano širdis ima plakti smarkiau, laukiu, kol jis man trenks. Nusiimu Polaroidą, pasidedu ant stalo, kad jam nieko nenutiktų.

Rudis žiūri į mane iš viršaus. Ne, jis negali man trenkti. Aš per mažas. Mano viršugalvis turbūt vos siekia jo pilvą. Jam tektų pasilenkt.
- Man iš tiesų labai bloga, - bandau išsisukt. - Nieko nedaryk, gerai?
Rudis su draugais išsišiepia ir ima žvengt. Dabar jau tikrai išsigąstu.

- Reikia valyti pasaulį nuo išsigimėlių!
Jis sugriebia mane už kaklo ir suvaro kelį man į krūtinę. Guliu ant žemės. Nejaučiu skausmo, tik gėdą ir pažeminimą.
- Parodyk jam, Rudi! - šaukia draugai.

Čia dar ne viskas?

Jis kažką sako, bet aš nesiklausau, kad nekiltų noras atsikirst. Bandau atsikelt nuo grindų, jis spiria man į nugarą. Noriu šaukt, gal ateitų kas iš mokytojų, tačiau siaubingai gėda.

Dabar aš guliu nejudėdamas, tegul jis mano, kad sužeidė mane. Gal tada greičiau baigs?

- Ei?
Tyliu.

Jis nusikeikia. Girdžiu jų žingsnius. Dėl visa ko prieš išeidamas palaukiu dar pusvalandį. Džiaugiuosi, kad jis nemušė manęs per veidą - nesimatys žymių. Man taip gėda, kad niekam šito nepasakosiu. Net Voliui.

Dar niekada lipti laiptais nebuvo taip sunku. Baisiai skauda galvą, kaip tada, kai verkiau visą dieną ir visą naktį. Dabar išvis negaliu verkti, kad ir kaip norėčiau. Ašarų tiesiog nėra. Volis greičiausiai jau leidžiasi liftu. Galbūt jau laukia manęs apačioje. Ir jeigu kartais pravirkčiau, pasakyčiau jam, kad labai pavargau, ir tai būtų tiesa. Aš nejaučiu savo kojų, jos sustingusios, o rankos dreba. Porąkart vos nenuriedu laiptais žemyn. Paskutiniai keli žingsniai.

Apačioje nieko nėra.

Aš laukiu prie išėjimo. Priešais mane veidrodis. Vaizdas priverčia mane krūptelėti, nežinau, ką tikėjausi ten pamatyti. Dabar matau tą patį Tonį, kuris svajojo žaisti futbolą ir būti pripažintas, kuris nenorėjo atrodyti storas ir kuriam didžiausią baimę kėlė Rudis ir Elijasas. Dabar tai atrodo kaip kitas pasaulis, ir aš atiduočiau viską, kad tik galėčiau vėl grįžti tenai.

Netrukus pasirodo Volis. Mano širdis ima plakti dar greičiau, pasirodo, tai įmanoma. Noriu pulti laukan, sėsti į taksi ir važiuoti toli toli, kad jo daugiau niekada nebesutikčiau ir jis neištartų nė žodelio man.

- Tavo striukė, - sako jis.

Mano rankos dreba, niekaip negaliu apsivilkti. Jis padeda. Bijau pažvelgti į jį.
- Toni, - kreipiasi jis, plaukeliai ant mano rankų pašiurpsta ir dar kartą pašiurpsta, kai jis atsiduria mano regėjimo lauke. Jis irgi atrodo kaip anksčiau. Bent jau ne taip susinervinęs kaip ten, kabinete.
- Toni, ar gerai jautiesi? Gal važiuojam į kavinę pavalgyti, o paskui nuvešiu tave namo.
Kiekvienas jo žodis sukrečia mane, laukiu kažko siaubingo, kol jis tyčia ar netyčia parodys, jog kažkas negerai.
- Gerai, - sakau, tikėdamasis, kad mano balsas skamba normaliai.

Einame į mašiną. Aš vos galiu paeiti, toks pavargęs aš esu.
Volis atsisėda prie vairo, įjungia muziką, kaip visada. Kurį laiką patyli.
- Noriu tau kai ką pasakyti, - ištaria jis staiga.
Akimirką pasijuntu, lyg būčiau atsiskyręs nuo savo kūno, tiesiog visiškai nieko nejaučiu. Paskui tas jausmas dingsta ir atsiranda daug daug energijos, kurios padedamas aš galiu sušukti:
- Ne! Prašau, ne dabar! Aš labai noriu valgyti!
Man tas pats, ką jis pagalvos, jei turėčiau daugiau jėgų, aš būčiau iššokęs ir bėgęs toli toli toli, kur jis manęs niekada nerastų.
Jis nusijuokia.
- Gerai.

Sėdime kavinėj prie stalo, ką tik užsisakėme kažką. Aš iškart pamiršau, ką užsisakiau. Volis šneka apie maistą, su kiekvienu jo žodžiu man darosi vis blogiau. Aš šypsausi. Tikiuosi, jog atrodau normaliai.
- Beje, Toni, tau norėjau kai ką pasakyti…
Jis taip lengvai nepamiršta ir nepasiduoda.
- Tuoj, palauk, einu į tualetą, - iš tiesų jaučiu didelį poreikį ten. Mane pykina. Atsiklaupiu prie klozeto ir apsivemiu. Pykina vis tiek, nors jau nebeturiu ko išvemti. Taip pat jaučiu didelį norą pravirkti, bet irgi negaliu. Atrodo, kad ašaros kažkur dingo, skauda akis, galvą, pilvą ir dar kažką, bet net nesugebu sugalvoti, nes mintys pinasi ir pabėga nuo manęs.
- Jums viskas gerai? - klausia balsas už durų. Nepajėgiu nieko atsakyti. Šiaip ne taip atsistoju ir atidarau duris.
- Atsiprašau, - sako valytoja, ji žiūri į mane išsigandusi.
- Viskas gerai, - sakau ir bandau nusišypsoti. Tada gerai išsiplaunu burną, sukaupiu visą drąsą ir grįžtu pas Volį.

Maistas jau ant stalo. Turbūt nereikia net sakyti, kad aš negaliu praryti nė gabalėlio. Sulaikau kvėpavimą, laukdamas Volio žodžių, jau nebėra būdų išsisukti.
- Toni, daktaras sakė…
Mano įrankiai triukšmingai skambėdami nukrenta ant grindų, šįkart visai netyčia. Lendu po stalu jų pakelti. Bet tai ne išeitis, jis manęs laukia ir pratęsia:
- Daktaras sakė, kad tu gali nebeiti į mokyklą ir mokytis namie, kaip anksčiau. Tai buvo netikusi idėja, mokykla labai vargina, sunku staiga imti ten vaikščioti. Gal dėl to ir susirgai?
Jis šypsosi, aš negaliu patikėti tuo, ką išgirdau.
- Aš noriu į mokyklą! - sakau. Iš tiesų noriu, kad viskas būtų kaip anksčiau ir kad šitos dienos išvis nebūtų buvę.
- Bet tie vaikai, kurie tave skriaudė…
- Tu pats sakei, jog aš turiu nepasiduoti!
Jis patyli. Tada sako:
- Džiaugiuosi dėl tavęs. Tik žiūrėk, kad nepervargtum, ir nebežaisk futbolo, tada sveikata pasitaisys.
Aš žiūriu į lėkštę su maistu ir man siaubingai gėda. Bet paklausiu “ką?”, noriu aiškiai pamatyti, kaip atrodo Volis, kai meluoja.
Jis pakartoja. Aš atidžiai stebiu meluojantį draugą. Bet nieko ypatingo nematau. Meluodamas jis atrodo taip, kaip visada.

—————

Yra toks išradimas - telefonas. Atrodo, kad mama jau žino, matau tai iš jos žvilgsnio. Ji nemoka taip, kaip Volis. Bet aš nebeturiu jėgų bijoti.

Jaučiuosi baisiai, baisiai pavargęs. Atsigulu ant lovos, tačiau pailsėti neišeina. Bandau atsigulti ant kito šono, netgi ant nugaros, bet jaučiu tą patį. Guliu jau valandą. Dar valandą ieškojau patogių pozų, atsigulimas nepadeda, lygiai taip pat galėčiau ilsėtis bėgdamas. Ir kai suvokiu situacijos beviltiškumą, imu rėkti, ateina mama, rėkiu jai, mama, aš negaliu pailsėti, tada ateina gydytoja su švirkštu ir laiko mane už rankos, kol užmiegu dirbtiniu miegu.

baisiai niūrus lapkritis

Mama su Lauriu grįžta po pietų. Aš tuo metu valgau dribsnius su pienu, per radiją eina nauja geriausios pasaulio grupės daina.

- Na, kaip tyrimų rezultatai? - klausiu.
- Viskas gerai, - atsako mama trumpai ir užsidaro su Lauriu kitame kambaryje.

To ir tikėjausi. Bet tai nereiškia, kad Sindromo požymiai neišryškės, kai Lauris bus dvejų su puse ar trejų. Dabar jis tiesiog per mažas, kad būtų galima diagnozuoti.

Žiūriu į savo dribsnius. Jeigu spėsiu juos suvalgyti, kol daina baigsis, Lauris bus sveikas. Spėju.

——-

Paskui parsivelka Erikas su nauju draugu. Įsitaiso ant kilimo ir ima žaisti kortomis iš pinigų. Jų čiauškėjimas trukdo man skaityti, todėl tik sėdžiu ir stebiu juos.

Erikas greit pralošia penkis eurus - visus savo pinigus.
- Viskas, - sako jis.
- Tai pastatyk kokį daiktą, galėsi atsilošt savo babkes.
Jo draugas atrodo įžūlus, jis man nepatinka.
- Neturiu.
Draugas apsidairo, pastebi didelį žaislinį automobilį.
- Pastatyk šitą.
- Nenoriu, - sako Erikas.
- Aš statau penkis eurus, tu statyk šitą. Galėsi atsilošti savo pinigus.
Erikas sutinka.

Jis žaidžia dar kartą. Esu įsitikinęs, kad draugas sukčiauja, taip ir pasakau. Broliukas pažvelgia į jį su nepasitikėjimu.
- O tu nesikišk! - sako man draugas.
- Aš nebenoriu žaisti, jeigu tu sukčiauji, - pareiškia Erikas.
- Tavo brolis neturi ką veikt, todėl ir kabinėjasi. Jeigu mano vyresnysis brolis būtų mažesnis už mane, aš jam snukį išmalčiau, kad kišasi į mano reikalus.
Kvaila bijoti kažkokio įžūlaus aštuonmečio, bet aš iš tiesų pasijuntu nejaukiai.

Jie žaidžia toliau. Erikas pralošia ir automobilį.
- Taip nesąžininga, sukčiau tu! Juk sakei, kad galėsiu atsilošti savo penkis eurus.
- Bet pralošei. Aš nekaltas, kad tau protelio trūksta.
- Man netrūksta! - Erikas pašoka ir puola draugą.
- Tai kodėl mokykloje visi kalba, kad tave reikia perkelti į specialią klasę arba palikti antriems metams?
Erikas įsiutęs, jis švaistosi kumščiais į visas puses, bet per daug nesistengia pataikyti draugui - iš patirties žino, kad tokiu būdu draugų netenkama.
- Taip niekas nekalba, durniau!
- Kalba. ir dar kalba, kad tu psichinis, degradavęs ir traumuotas, nes tavo brolis nesveikas, o tavo tėvai neskiria tau pakankamai dėmesio.

Tai dalykai, apie kuriuos kartais slapčia kalbasi tėvai, kurių broliukui nereikia žinoti. Todėl aš sakau:
- Patylėk, jau gana.
Erikas prišoka prie manęs ir trenkia man. Tada krenta ant kilimo ir ima verkti.
Jo draugas išeina lauk, palikęs laimėtą automobilį.
Aš nepykstu ant Eriko už nepelnytai gautą smūgį. Iš tiesų man jo gaila. Stengiuosi gailėtis jo dar labiau, kad gailestis nustelbtų giliai viduje glūdintį kitą jausmą. Kaltės jausmą.

——-

Sėdžiu virtuvėje ant sofos. Lauris žaidžia kampe, mama ruošia valgyti. Groja radijas ir mes nekalbam, tik mama tyliai niūniuoja. Todėl iš pradžių nieko neįtariu.

Paskui grįžta tėtis su pirkinių krepšiu.
- Na kaip? - klausia jis.
- Gerai, - sako mama ir pažvelgia į jį keistai.
Tėtis įsijungia virtuvės televizorių, ten rodo jo mėgstamą detektyvinį serialą. Eilinis vakaras.

Mama tuo metu krausto krepšį. Produktus deda ant stalo kiek garsiau nei visada, bet tai irgi iš pradžių neatrodo keista.

- O kas čia??? - klausia ji staiga.
- Šokoladas, nu, - sako tėtis sutrikęs.
- Su riešutais!
- Taip, kitokio nebuvo.

Ji prieina arti jo, pernelyg arti. Mojuoja šokoladu jam prieš akis.

- Aš tau sakiau nepirkti su riešutais! Pats galėsi ir valgyti!
- Nesuprantu, Šarle, kas tau darosi šiandien, - sako tėtis.

Ji neatsako. Tik susmunka ant sofos, užsidengia veidą ir ima verkti. Ir tada man viskas pasidaro aišku.